"Keista suvokti, kad šiandien aš jau nebesu tas paauglys sutikęs tave. O ir tu nebesi ta naivi mergaitė. Tačiau tu man vis dar likai mano "vasaros mergaitė", nuo tavęs vis dar dvelkia gerumu. Prieš keletą metų mačiau tave. Apsidžiaugiau, kad tavo svajonė tapti mama, jau išsipildė. Tikiu, jog esi nuostabi mama. Kodėl sakau, kad esi "ta pati mergaitė" ,tu nepasikeitei. Tu vis dar tais pačiais ilgais šviesiais plaukais. Tavo judesiai, kaip ir tuomet vis dar tokie pat subtilūs.  Tik tavo žvilgsnyje jau nebeįžvelgiau spindesio . Nors.. ką aš apie tai išmanau."

" Kažkada maniau, kad esu išprotėjęs. Dar ir šiandien taip manau. Ar būnant visišku ką tik iškeptu paaugliu įmanoma šitaip beprotiškai mylėti? Šiandien suvokiu, kad taip. Praėjo 14 metų. Pripažinsiu , jau senai buvau nustojęs galvoti apie tave. Nors suprantu, kad meluočiau sakydamas, jog visiškai. Kartais grįžti į mano sapnus. "

"Jaučiuosi visiškas kvailys vis dar rašydamas laiškus tau. Mano žmona miega, o aš sėdžiu balkone ir rašau. Kartais nesuprantu kodėl visą šią įstoriją turiu slėpti. Kitą vertus suprantu, kad taip ją įskaudinčiau . Žinau, kad vis dar stebim vienas kito gyvenimą. Noriu tikėti, kad vis dar esu gražiausia tavo meilės įstorija. Nes tu esi manoji."

"Dažnai pravažiuodamas mūsų meilės vietą, pristabdau mašina. Žinau, kad ir tu taip elgiesi. Ten likę tiek daug gražių akimirkų. Tos vietos vis dar alsuoja meile. Ten vis dar stovi tas pats apžvalgos bokštelis, nuo kurio atsiverdavo gražūs vaizdai. Kurie su tavimi tuomet pavirsdavo dar labiau ypatingesni. Mes tiek kartų ten palydėjome saulę. Aš vis dar prisimenu, kaip ji leisdavosi tavo laimingose akyse. "

"Kaip gerai kad po visko visada lieka prisiminimai. Nenoriu niekada jų atsisakyti. Jie ypatingi . Juose tiek daug nuoširdumo. Tiek daug jautrumo. Prisimindamas tavo meilės kalbą aš vis dar suvirpu. Tavo meilė buvo kitokia. Jos kalba buvo ypatinga. Tavo žvilgsnis galėjo nuginkluoti, dabar suprantu ne tik mane , o bet ką kas tik būtų sugebėjęs pažvelgti giliau. Tu taip švelniai liesdavai mano rankas, jog atrodo,  tie prisilietimai amžiams liko ant mano odos. Gaila nepažinome, kitų, vienas kito labirintų."

"Aš pažadėjau tau parašyti ,mano mažoji nakties plaštake, todėl vėl ir vėl tai darau. Pripažinsiu, šiuo metu į tave žiūriu brandesnėmis akimis. Svajoju apie tavus, nepažintus, labirintus. Norėčiau pasiklysti. Tik jau ne vien tavo akyse. Jos mėlynos. Negalvok, jog užvaldytas aistros pamiršau jų spalva. Niekada." 

"Jei pasakyčiau, kad kartais pasiilgstu, ar nepamanytum, kad esu išprotėjęs? Smalsu, ar vis dar kvepi tai pat. (?) Galbūt kažkada mūsų marškinių klostės susilies prasilenkiant. Įdomu, ar vis dar sugebėčiau tave atpažinti iš kvapo. Jei pirštai , visai nekaltai "susivytų" , ar tavo delnai vis dar būtų šilti, o ar manieji (?).. Jei žvilgsnis susitiktų , ar vis dar skęstume vienas kito mėlynume.. (?) O jei ir sugebėtume paskęsti, o  ar sugebėtume paleisti. (O galbūt sugrįžti?) "

"Kodėl mes niekada nenustojame bandyti? Nes "laimės" akimirką, mes pamirštame dėl ko visą tai baigėsi."

Like! 2