Koks jausmas kai tavęs daug kas nekenčia?

Koks jausmas jausti didžiausia apmaudą širdyje lyg būtu akmuo?

Koks jausmas kai tavęs niekas nepalaiko?

Kai nėra to žmogaus kuri pasakytu- aš su tavimi?

Aš žinau ką reiškia kai tavęs dauguma nekenčia, kai jie bjaurisi, ir užgaulioja kokia esu. Žinau ką reiškia kai tavęs niekas nemylėjo ir niekada niekas nepalaikė, neištiesė pagalbos rankos kai buvo sunku.

Koks mano gyvenimas dabar?

Jis neturi prasmės, jis neturi nieko. Tik skausmą jaučianti, atstūmimą. Pavargstu jau, nebegaliu daugiau, gyvenime visko per daug. Per daug smurto- fizinio ir psichologinio, užgauliojimu, patyčių, pažeminimų, per daug visko mano gyvenime.

Žmonėms nerupi kaip tu jautiesi, jiems nerupi ką jaučia kitas žmogus, ką jisai galvoją, dabar visiems rupi jie patys, kuo geriau apsirengti, kuo daugiau uždirbti ''babkiu'' kuo geresne nusipirkti mašina kad pasirodyti prieš kitus.

Dingsta dvasiniai dalykai, dingsta nuoširdumas, atvirumas, atsiprašimai, pasitikėjimas.

Pavargstu jau keltis, atmerkti akys, galvoti apie ateiti, galvoti kad kita diena bus geresnė nei ši. Kad pagaliau kita diena neišgirsiu iš žmonių užgauliojimų. Bet taip niekada nebus.

Sako atsiriboti? Kaip? Jeigu tai neįmanomas dalykas.

Dingti su vėju, dingti visam laikui, išeiti..