Šiandien noriu pasidalinti su jumis istorija apie žmogų įkvėpusį manyje ir tūkstantčiuose kitų šypseną, prikėlusį tikėjimą apie neįtikinamą – prašalaitį ir jo pakeileivę Magiją.

Į klausimą, kas jį verčia kiekvieną rytą keltis iš lovos, Andželo atsako: nepažįstamųjų šypsenos. Ir skirtingos istorijos apie vieną ir tą patį - Gyvenimą. Pažįstamai skaudų, tik vieniem šiek tiek daugiau, kitiem mažiau, bet nepaisant jo gabaritų kartais vienodai nepakeliamą.

Nenustebčiau jei esate kada jį sutikę vienoje iš Londono gatvių ar metro stočių. Tai vaikinas su nuo veido nedingstančia šypsena, pasižymintis bene mikliausiom rankom visoje karalystėje, nuolatos apsiginklavęs jei ne gitara, tai nesuskaičiuojama galybe kortų kaladžių. Taip, nepaisant dieninio darbo reklamos industrijoje Andželo yra magas. Sakote nesamonė, prisiminę visus vaikystės triukus? Aš ir taip sakiau, kol nelinkau apmulkinta nebežinau kelioliktą kartą iš eilės. Jis išties nepakartojamas. Galėčiau jį stebėti valandų valandas, o po to dar ir visus tuos aplink jį besibūriuojančius šypsenų veidus, mat tikriausiai vienintelėje magijoje nežinomybė kelia plačiausią šypseną – viena korta simbolizuojanti tikėjimą ir viltį, skeptikų vadinamą iliuzija. Ir mes visi sutiksime, kad šitame žaidime esame manipuliacijos įrankiai, bet ar ne visas gyvenimas toks? Priešingai nei jis, Andželo tai naudoja mūsų naudai lyg pozityvo injekciją apie tai, kad nėra nieko neįmanoma.

O nuo ko viskas prasidėjo?

Nors ir su plačiausia džiugesio išraiška Andželo akys byloja gyvenimą, niekad nesibaigiančią kovą. Galėčiau teigti, kad magija yra jo tikėjimas, bet tai tai būtų paviršutiniška, nes nors ir per trumpą pažinti spėjau suprasti, kad sėti laimę kitų gyvenimuose tapo jo misija. Jis kaip nūdienos mesijas, migruojantis pasauliu dalinti žinios apie džiaugsmą, gimusį iš perdidelio skausmo.

Nuo pat vaikystės Andželo turėjo ir vis dar turi rimtų problemų su sveikata, kurios byloja nuolatinį lankymasį ligoninėse. Jam buvo atliktos keturios operacijos, tris kartus subliuško plaučiai ir po tonzilių pašalinimo, kai jam buvo aštuoniolika, buvo pažeistas nervas, kas įtakojo dar dvi nosies operacijas ir uoslės praradimą beveik metams. Tam, kad atitaisyti žalą Andželo turėjo praleisti vis daugiau laiko ligoninėse, kas lėmė darbo, dėl kurio buvo tiek kovota, praradimą.

Gavau du darbo pasiūlymus iš vienų didžiausių kompanijų pasaulyje: Google ir Facebook, bet dėl nuolatinio lankymosi ligoninėse teko atisakyti tiek vieno, tiek kito ir likau situacijoje kai neturėjau nei darbo, nei svakatos. Maža to, kai jau galvoji, kad nieko blogiau nebegali nutikti, praėjus tik mėnesiui po paskutinės operacijos sužinojau, kad mamai diagnozuotas smegenų auglys, o tėvas neatlaikęs nuolatinių streso pradėjo linkti į savižudybę.

Andželo pripažino, kad nuo nuolatinio lankymosi ligoninėsė ir nesimatant nė mažiausiai gėrio prošvaistei jis pradėjo prarasti viltį ir aistrą gyvenimui.

Atsimenu, kažkurią dieną po vienos iš operacijų sedėjau savo kambaryje ir daužiau galvą į sieną, klausdamas kodėl visa tai man? Tada pasiemiau markerį ir didelėm raidėm ant sienos užrašiau „Aš noriu mirti.“

Andželo užaugo krikščionių namuose, kiekvieną sekmadienį lankėsi bažnyčioje, niekada nerūkė, nevartojo narkotikų ir visgi jo gyvenimas vis labiau panašėjo į pragarą žemėje, tačiau jis nebuvo linkęs pasiduoti ir nuo bene septynerių metų tikėjo, kad Dievas jam yra parengęs planą.

Pasiekęs 25-tus metus aš vis dar neturėjau atsakymo į tai, kodėl mano gyvenimas tekėjo tokia vaga ir jaučiausi it sudaužytas stiklas pabiręs į visas puses. Atsiklaupęs ant žemės meldžiau Dievą ateiti į mano gyvenimą, surinkti šukes ir sulipdyti iš jų kažką naujo.

Visai neužilgo Andželo pagavo įkvėpimas. Pažiūrėjęs filmą „Pay it Forward“ jis užkibo už pastarojo žodžio ‚pirmyn‘ ir nusprendė pradėti projektą Forward the Smile.

Projekto idėjo buvo užkalbinti ir sustabdyti nepažįstamąjį, bet kokiu mažu gestu, kaip kad magijos triukas ar daina sugrota gitara, tam kad galėčiau jiem duoti tai, ko pats neturėjau savo gyvenime – šypseną. Duoti kažką, ko pats neturi yra daug vertingiau, nei tai, ko nestinga. Tai neturėjo nieko bendra su manimi, priešingai labiau su kitų džiaugsmu, kuris pradėjo verštis į mano gyvenimą besidalintant besąlygiška meile su nepažįstamaisias.

Magijos triukus ar muzikinius pasirodymus jis atlikinėju visur kur bebūdamas ar tai gatvėje, ar parduotuvėje, oro uoste, ligoninėje. Galiausiai norėdamas sugauti ir užfiksuoti visas tas džiaugsmo akimirkas Andželo pradėjo video žurnalą – nesibaigiančia istorijų kolekciją apie eilę žmonių ir jų gyvenimus, istorijas, kurios pravirkdė tiek jį, tiek aplinkinius. Apie drąsą ir viltį – tai kas atvėrė kitokio pasaulio suvokimą.

Tiek žmonės, tiek aš pats savęs visdar klausdavau, bet visgi kodėl Dievas parinko man tokį kelią. Ir tik tada kai pradėjau daugiau laiko leisti gatvėse su benamiais, beklausydamas jų istorijų supratau, kad skausmas buvo didelė dalis mano gyvenimo. Kalbindamas nepažįstamus aš nesistengiau jiem pasakyti, kad mano gyvenimas yra nuostabus ir jūs būkit laimingi ir šypsokitės. Priešingai, mano gyvenimas buvo panašesnis i chaosą, bet aš buvau ten su jais, pažeidžiiamas ir dalinausi savo istorija nežinodamas, kaip ji bus priimta. Būtent tada aš supratau, kad nuolatiniai sunkumai gyvenime konstravo mane kaip naują asmenybę, kaip žmogų – Dievas palengva kūrė mano gyvenimą.

Andželo pripažįsta, kad prieš operacijas jis buvo bene droviausias žmogus pasaulyje, ir visas tas nueitas kelias jam davė suvokimą apie laisvę, apie tai, kad nėra ko prarasti ir koks paikas ir bereikšmis yra kitų žmonių vertinimas.

Žmonės dažnai jo klausia, tai visgi koks yra galutinis tavo siekis?

Visi labai nustemba, kai pasakau, kad jo kaip ir nėra - aš tiesiog noriu skleisti žinia apie meilę. Ir nors po šiai dienai vis dar esu tai ligoninėse, tai ne, dabar mano iššūkis yra atsakyti į klausimą, o ką aš darau, kai viskas nėra gerai?

https://www.facebook.com/forwardthesmile

https://www.facebook.com/photo.php?v=10150525949081763

**

S.K.

Like! 5