-Rūta, ką veiki vasaros dienomis,- tarė Jeffersonas,
pateliūskuodamas (yra toks žodis) ledus viskio stiklinėje.
- Švaistau,- ji palenkė skrybėlės kraštelį, kad šis uždengtų akis ir krestelėjo ranką. Pelenai ištirpo vėjyje,- dieną po dienos. Vieni išsikrausto, kiti dirba. Treti įsimyli. O aš ryt gal valgysiu vyšnias ir dekoruosiu sąsiuvinius iškirptais iš senos siuvinių knygelės paveikslėliais.
- Madam, man rodos, jūs vystate.
- Nėra vandens, nėra ir žiedo.
- Aš jau dvejas valandas sėdžiu trečio aukšto terasoje ir klausau jūsų nesąmonių,o jūs vis nepasigeriat.
- Ak. Aš pasigeriu tik tuomet, kai jūs išeinate.
- Reikėjo ankstėliau pasakyti, būčiau nesinešęs prezervatyvų.
- Ak.
********************************************************************************************************************
Čia tas žmogus, išmestas į krantą, kuris ir džiaugiasi ir puola į neviltį ir pameta save, ir ieško, ir nebetiki, ir, kas svarbiausia, bijo.
Ir čia visai ne apie persikraustymą kalbama.
Tai tiek,
Saldaus,
Rut.
Post Scriptum:
Visą dieną šalta. Šuo gavo narkozės, todėl buvo šiltas,apspangęs ir lipšnus.
Nutrūkstu.
Ir bijau Doriano Grėjaus.
There are no comments yet.
Leave your comment, start the discussion!