Kažkada kai buvau visai maža mergytė, mamytė nuėjo į banką ir paliko mane ant suoliuko sėdėti ir laukti jos. Pasukusi galvelę į šoną pamačiau sėdinčią porą. Vaikinas sėdėjo apsikabinęs merginą, bet merginos akyse buvo matyti ašaros. Kodėl ji verkia? Juk turėtų būti tokia laiminga. Ją apsikabinęs vaikinas. Taip stebėjau juos dar akimirką, kol vaikinas atsistojo, pabučiavo merginą ir nuėjo taręs: sudie. Mergina dar labiau verkė. Nuėjau ir atsisėdau šalia jos.
- Kodėl tu verki? Juk jis tave buvo apsikabinęs ir pabučiavo. – Mergina pažiūrėjo į mane liūdesio ir ilgesio kupinu žvilgsniu.
- Jis išėjo.
- Jis grįš. Gal ledų tau nuėjo nupirkti.
- Ne. Jis išėjo iš mano gyvenimo visam laikui.
- Neliūdėk. Sugrįš.
- Norėčiau būti tokia mažutė kaip tu. Pilna tikėjimo ir spindinčiomis akimis. Nieko nesuprasti. Dabar neskaudėtų.
- O ką tau skauda?
- Širdutę.
- Žinai, nueik pas daktarą, vaistų duos.
- To skausmo net daktaras negali pagydyti.
- Daktaras viską išgydo. - Pakilau nuo suoliuko ir nubėgau pas ateinančią mamytę.
- Mamyte, o kodėl ji verkia? Ji sakė, kad jai širdutę labai skauda, nes jos vaikinas išėjo.
- Mažoji mano, kai užaugsi suprasi.


Ta mergina buvo teisi, tokio širdutės skausmo negali pagydyti net daktarai.
Mamytė tiesą sakė. Užaugsi – suprasi.
Dabar aš taip pat norėčiau būti ta maža, nieko nesuprantanti mergaitė. Bent neskaudėtų...

Like! 79