O vasara... Pati ilgiausia, tačiau pabaigoje, vis tiek per trumpa. Ji buvo kitokia. Su gilesniais pokalbiais, nesibaigiančiais vakarais, bei kur kas tikresniais jausmais. Šuoliais į vandeni rankomis išskleistomis tarsi jos būtų sparnai...Daug žvilgsnių, kurie nekaltai viliojo ir vėjo suveltais plaukais. Naktimis kurios tapdavo diena, o dienos naktimis. Vasara viskas apsiverčia, o gal apsiverčiame mes. Po jos tampame kitokie. Labiau susivaržę ir mažiau laisvesni. Viliojančios akys nuleidžia žvilgsnį žemyn, o nesibaigiantys pokalbiai tampa tyliais kuždesiais. Saulės išbučiuotus veidus pakeičia kaukės, o šuolius į vandenį iškeičiame į rytinę karčią kavą. Nerandantys kelio atgal, bandome šypsotis... juk viskas bus gerai. Tačiau sušalę užmiegame po šilta, tačiau sunkia prisiminimų kaldra, tikėdamiesi atsikėlę išgirsti vasarą...O vasara... Ji buvo kitokia. Su milijonu krentančių žvaigždžių bei nesuspėtais ištarti norais. Pabusk.
dažnai mes pasiklystame. pasiklystame savo svajonėse ir išankstiniuose nustatytuome kaip ir kodėl viskas turėtų atrodyti. deja, kartais, net ne kartais, o beveik visada viskas gaunasi priešingai. tikriausiai tokia jau pasaulio sistema, jog norėdamas geriau, padarai blogiau, norėdamas vieno, gauni gauni visai kas kitą, būtent todėl pliusas ir traukia minusą. taip būna ir su mūsų svajonėmis. gyvendami tame iliuzijų pasaulyje kaip mūsų gyvenimas turi eiti, mes pasiklystame ir pasidarome labai pykti, liūdni ir nusivyle, kai apsidairę pamatome, jog viskas yra kur kas kitaip nei norėjome. blogiausia tai, jog dažniausiai mus tai sunaikina. toji nepamirštama svajonė apie kitokį gyvenima, niekada nepasitraukia ir…