Štai ir dar vienas jubiliejus :D Kadangi truputį jus pakankinau su praeito tęsinio vilkinimu, įmetu dalį šiek tiek greičiau nei po 100 metų :D Butelis alaus įkvėpė mane prisėst prie kompiuterio, bet atvirai pasakius geriau jau būčiau miegojus, nes per pastarąsias dienas ir taip miego trūkumas :D P.S. Tikrai ilga dalis, tad nesiskųskit. Pasidžiaugėt ir užteks. Tęsinių ir vėl ilgai nebus :D

Kelias iki prekybos centro neprailgo. Su Barbe lietuviškai išsikalinėjom iš praeivių. Laimei, tarp jų nepasitaikė nė vieno lietuvio. Kitaip viskas būtų baigęsi daug liūdniau.
- Oho, nemažas,- nusijuokė Barbė, pamačiusi mūsų tikslo objektą.
- Svarbiausia tai, kas viduje. - Eime,- pagriebiau ją už rankos ir įsitempiau vidun.
- O tai ką mes pirksim? - paklausė mums atsidūrus prie drabužių skyrių.
- Viską iš eilės. Babkių tai gavom,- įėjom į pirmą pasitaikiusią drabužių parduotuvę.
- Reikėtų man baltos suknelės. Žinai, pasinešiau ant baltos spalvos,- pamirkčiojo akim.
- O aš pasinešiau ant juodos,- nusijuokiau.
- Tu visada mėgai juodą,- vyptelėjo. - Žiūrėk, kokia šita graži. Ir šita,- parodė į dvi baltas sukneles.
- Eik, pasimatuok, o aš tuo tarpu paieškosiu ko nors sau,- mirktelėjau.
- Ok. Tik toli nenueik, nes man reiks išgirsti tavo nuomonę.
- Gerai.

***Po kelių minučių***

- Dove,- iš užuolaidos iškišusi galvą mane pašaukė Barbė. - Na kaip? - pasisukiojo.
- Nežinau,- suraukiau antakius. - Ji per daug laisva,- kritiškai nužvelgiau.
- Nu tai čia paplūdimio suknelė,- pavartė akis.
- O tu čia kur nors matai paplūdimį? - klausiamai pažvelgiau į ją.
Ji rūsčiai dėbtelėjo į mane.
- Nekenčiu tavęs.
- Aš irgi tave myliu, o dabar pasimatuok šitą,- atkišau jai trumpą, aptemtą baltą suknelę be petnešėlių.
- Kas čia? - įtariai pažvelgė į mane.
- Trumpa suknelė.
- Matau, bet ji per daug trumpa,- suraukė akis.
- Sakau maukis ir mikliai,- įstūmiau ją į persirengimo kabiną ir užtraukiau užuolaidą.
- Na kaip? - paklausiau po poros minučių.
- Jaučiuos kaip su korsetu,- pasiskundė ji.
- Tu niekada nenešiojai korsetų,- priminiau jai. - Nagi, pasirodyk.
- Ne,- užprotestavo ji.
Pati atitraukiau užuolaidą.
- Ulialia,- pašvilpavau.
- Raminkis. Atrodau kaip striptizo šokėja,- susiraukė.
- Liaukis, atrodai pritrenkiančiai. Suknelė pabrėžia tavo gražią krūtinę.
- Todėl ir atrodau kaip striptizo šokėja,- sunėrė rankas.
- Netiki, kad atrodai gražiai?- primerkiau akis.
- Ne. Meilikauji man tik todėl, kad esi mano draugė.
- Tuoj įsitikinsi,- patraukiau prie dviejų nepažįstamų vaikinų.
- Dove, tučtuojau grįžk,- sušnypštė Barbė, bet aš jos neklausiau.
- Atsiprašau, bet man labai reikia išgirsti jūsų nuomonę. Gal galėtumėte įvertinti mano draugės suknelę? - meiliai nusišypsojau.
- Žinoma,- susižvalgė tarpusavyje.
Atsitempiau juos prie Barbės matavimosi kabinos.
- Dove, ką čia išdarinėji?- rūsčiai nužvelgė mane.
- Atvedžiau komisiją. Na tai ką manot? - atsisukau į vaikinus.
- Atrodo tobulai, kaip jai pasiūta,- pareiškė vienas.
- Taip, išties atrodo puikiai,- pritarė antras.
- Ji mano, kad atrodo kaip striptizo šokėja,-leptelėjau.
- Ne, tikrai ne,- papurtė galvas.- Dauguma merginų taip vaikšto ir dar ne taip.
- Ačiū, vaikinai, tikrai labai padėjot,- mirktelėjau.
- Nėra už ką,- nuėjo.
- Matai,- pergalingai pareiškiau.
- Tave užmušt dabar ar vėliau? - piktai dėbtelėjo į mane.
- Liaukis, matei kaip jie varvino seilę? - pakilnojau antakius.
- Vis tiek aš jos nepirksiu,- papurtė galvą.
- Pagalvok apie Harį,- mečiau užuominą.
- Nors gal ir paimsiu, kokia jos kaina? - bandė pažiūrėt į etiketę.
- Nesvarbu. Šiandien statau aš,- išsišiepiau. - Nagi, greičiau renkis, turim apeiti visas,- iškišau liežuvį ir užtraukiau užuolaidą.

Po daugybės parduotuvių su pirkinių maišais įėjom į dar vieną parduotuvę.
- Žiūrėk, ten Haris,- mostelėjau galva.
- Ir ne vienas,- sausai pridūrė Barbė.
- Tuoj aš panervinsiu tą jo bobą,-gyvatės žvilgsniu žiūrėjau į ją.
- Dove, nereikia. Einam į kitą parduotuvę,-bandė atkalbėt.
- Barbe, kur tavo entuziazmas linksmybėms? - išsišiepiau ir patraukiau prie tos mergos. Barbė ėjo šiek tiek atsilikusi nuo manęs. Ta merga, kuri buvo su Hariu, žiūrėjo palaidines. Aš dėjausi, jog irgi jas žiūriu. Ji iškėlė vieną jų ir įdėmiai apžiūrinėjo. Haris nusisukęs žiūrėjo į vyriškas maikes.
- O, kokia graži palaidinė,- išplėšiau jai iš rankų ir ėmiau neštis link matavimosi kabinos, melsdamasi, kad ji man būtų kaip tik.
- Ei, kvaiša, aš ją pamačiau pirma,- vijosi mane.
- Galėsi pasiimt, jei man netiks,- išsišiepiau ir užtraukiau jai prieš nosį užuolaidas.
Ši susinervino ir nuėjo pasiskųst Hariui. Jis akimis ieškojo kaltininko ir pamatęs Barbę aišku pamanė, jog tai jos darbas.
- Ką po galais sau manai? - sugriebė už rankos ir užšaukė.
- Atšok, gerai? Ne aš paėmiau tos kvaišos palaidinę, tad atsikabink,- piktai dėbtelėjo į jį.
- Tai jos darbas? - pasitikslino Haris.
- Ne,- papurtė galvą ta merga.
Haris nesiruošė atsiprašyt, tad Barbė apsisuko ir nuėjo, o šie išėjo iš parduotuvės.
- Ta palaidinė suspaudžia mane kaip vyniotinį,- pasiskundžiau priėjusi prie Barbės.
- Mane ką tik dėl jos aprėkė Haris,- be nuotaikos atsakė Barbė.
- Atsiprašau, kad per mane tave aprėkė,- patempiau lūpą.
- Ne tu turėtum atsiprašyti. Be to, ši palaidinė tiesiog klaiki,- kritiškai į ją pažvelgė.
- Aš irgi taip manau. Visai ne mano stilius,- papurčiau galvą.
- Gal jau einam namo? Kažkaip dingo nuotaika šopintis.
- Tai gal nors užsukam į kokią kavinę užkąsti? - pasiūliau.
- Tai, kad aš ne alkana,- atsisakė.
- Nors ledų suvalgysim,- vis įkalbinėjau.
- Na gerai,- nusileido.

Išėjom iš parduotuvės.
- Tai į kokią kavinę eisim? - paklausiau. - Gal į šitą? Girdėjau čia skanūs ledai.
- Iš tikrųjų man tas pats,- atsainiai tarė.
- Barbe, nesigadink dėl to mulkio nuotaikos. Jis to nevertas,- ėmiau eiti link kavinės.
- Tai, kad jis man per daug patinka,- ėjo iš paskos.
- Tau visi patinka,- pavarčiau akis.
- Ne, šįkart jis rimtai patinka.
- Taip sakei apie visus prieš tai buvusius.
Praeidamos pasiėmėm meniu ir atsisėdom prie laisvo staliuko.
- Šįkart viskas bus kitaip.
- Nejaugi? - nepatikliai į ją pažiūrėjau.
- Aš rimtai,- suraukė akis.
- Aš irgi,- prisimerkusi žiūrėjau į ją.
- Aš nežaisiu to tavo kvailo dėbsojimo žaidimo,- nusuko žvilgsnį ir ėmė vartyti meniu.
- Nes žinai, kad aš laimėsiu,- pergalingai pareiškiau.
- Su tavim ginčytis beprasmiška,- papurtė galvą.
- Tai kokių ledų imsim? - taip pat ėmiau vartyti meniu. - Šokoladinių? - jau žinodama atsakymą pažvelgiau į ją.
- Kaip visada,- išsišiepė.
- Žiūrėk, koks neblogas bernas,- juokais parodžiau į ką tik atėjusį vaikiną.
Barbė pasekė mano žvilgsnį.
- O ten kartais ne Kevinas su kažkokia pana? - nustebo Barbė.
Gerai įsižiūrėjau.
- Jo, tiksliai.
- Nejaugi nieko nežadi daryti? - įdėmiai pažvelgė į mane.
- O ką turėčiau daryti? - nesupratusi atsisukau į ją.
- Na iškelti pavydo sceną ar kažką panašaus. Visgi jis tavo vaikinas, nesvarbu, kad tik teoriškai,-pavartė akis.
- Nemanau, kad tai geras sumanymas,- abejojau.
- Negi nė kiek nepavydi, kad kažkokia merga savinasi tavo daiktus?- kilstelėjo antakį.
- Na gal šiek tiek,- susimąsčiau.
- Tai va,- nutaisė tokią miną lyg scenos iškėlimas būtų vienintelis protingas sprendimas.
- Nenoriu jam gadinti vakaro. Be to, jis juk faktiškai yra laisvas, tad gali sėdėti su kuo tik nori.
- Na, teks pakeisti savo nuomonę, nes ką tik prie jų prisidėjo Maiklas su dar viena pana. Ir jis mus jau pamatė,- žvilgtelėjo jų pusėn. - Ir žinai, jeigu tu sėdėsi ir nieko nedarysi, tai atrodys tikrai labai keista,- vėl atsisuko į mane. - Šakės, būtum mačiusi Maiklo veidą kai pamatė mus,- prunkštelėjo.
Atsisukau į juos. Maiklas pasilenkęs intensyviai kažką sakė Kevinui. Vėl atsisukau į Barbę.
- Tai kokią isteriją turėčiau naudoti? Labai didelę, vidutinišką, ar vos jaučiamą?
- Renkuosi pirmą variantą,- išsišiepė.
- Ir kam aš klausiau jei ir taip žinojau tavo atsakymą,- pavarčiau akis.- Visi pamanys, kad aš isterikė,- susiraukiau.
- O nuo kada tau rūpi kitų nuomonė? - kilstelėjo antakį.
- Taip tu teisi,- sutikau su ja.
- Kevinas žiūri į tave. Patarčiau nutaisyti grėsmingą žvilgsnį ir atsisukti.
Atsisukau. Kevinas iškart nusuko akis.
- Bailys,- pareiškė Barbė.
- Metas eiti,- atsistojau.
- Aš su tavim,- taip pat atsistojo. - Nenoriu nieko praleisti,- nudžiugo ji.
Ėmėm eiti.
- Šiandien ledų tikriausiai nebegausiu,- sukikeno.
- Nupirksiu iš kitur,- šyptelėjau.
Priėjom prie jų.
- Ko tokie išsigandę veidai? Manėt nepastebėsiu? - dirbtinai išsišiepiau ir suvėliau Kevino plaukus, žinodama, kad tai jam nepatiks. - Tai ką , balandėliai, linksminatės? - kilstelėjau antakį. Tuo metu Barbė atsisėdo Maiklui ant kelių ir gėrė jo sultis.
- Mes tik kalbamės,- nepatenkintas atsisuko į mane Kevinas.
- O taip, kurgi ne. Tikrai matosi, kad kalbiesi su kažkokia nepažįstama k*kše,- kritiškai ją nužvelgiau.
- Ei, aš turiu vardą,- įsižeidė ta merga.
- Pasakyk tai tam, kam tai rūpi,- dėbtelėjau į ją ir vėl atsisukau į Keviną.
- Tai dabar pradėsi linksmintis su kažkokiom mergšėm man už nugaros? - pakėliau šiek tiek balsą ir surauktom akim žiūrėjau į jį.
- O nuo kada tau tai rūpi?- taip pat žiūrėjo į mane.
- Nuo tada kai susidėjai su manimi, mulki.
- Seniau dėl to pretenzijų neturėjai,- pastebėjo.
- Nes seniau nežinojau, kad esu maustoma. Žinai, tu mane nuvili jau antrą kartą ir trečio karto, patikėk, tikrai nebebus.
- Jau baigei? Tai gal tada leisi mums ramiai pavalgyti, nes tos tavo isterijos jau tikrai mus užkniso, - be skrupulų išrėžė.
Negalėjau patikėti jo tokiu įžūlumu. Stipriai vožiau jam į snukį. Šis susiėmė už žando.
- Daugiau nedrįsk su manim taip kalbėti,- užšaukiau.
- Ei,- nebeištvėrė ta merga, sėdinti prie Kevino. - Kas manaisi sau esanti?
- Jo mergina, k*le,- atrėžiau. Jos veidas ištįso. - Oi nejaugi jis tau nesakė, kad turi merginą? - ironizavau.
- Tik teo... Tai yra tik tol, kol aš to norėsiu,- pasitaisė Kevinas.
- Pataisa. Tik tol, kol aš tave mesiu. Ir žinai, ši akimirka jau atėjo, aš tave metu. Nedrįsk daugiau rodytis mano namuose. Pasilik jį sau,- vyptelėjau tai mergai. - Viskas dingstu. Ramiai baikit valgyti. Tikiuosi nesugadinau jums vakaro,- išsišiepiau ir nuėjau.
- Žiūrėkit, nepasprinkit,- atsistojo Barbė ir vyptelėjusi jiems, pasivijo mane.
- Dove, man patiko. Tos vargšės dar tebėra apšalusios,- susiėmusi už pilvo juokėsi Barbė.
- Tikiuosi sugadinau jiems nuotaiką,-šyptelėjau.
Barbė žvilgtelėjo atgal.
- Manyčiau, kad taip, nes tos mergos irgi paliko jų stalelį.
- Puiku,- išsišiepiau.
- Ei, o tu rimtai jį metei, ar tik vaidinai? - paklausė Barbė.
- Rimtai mečiau. Girdėjai kaip jis su manim kalbėjo?- pasibaisėjau.
- Aha. Aš irgi buvau nustebus ant kiek jis išnaglėjo. Bet šaunuolė, kad pagaliau jį metei,- patapšnojo per petį. - Seniai laikas. Jis tik brokuotas, kinietiškas Kenas.
- Gal baigiam apie jį,- sustabdžiau jos genialias mintis. - Nebenoriu apie tai kalbėti.
- Tik nesakyk, kad jis rimtai tau patinka, - įdėmiai žvelgė į mano surauktą veido išraišką.
- Nenusišnekėk,- pyktelėjau.
- Na tavo veido išraiška nieko kito ir nepasako.
- Gal liausies?
- Kažin kas dabar be nuotaikos? - skeptiškai pažvelgė į mane.
- Tiesiog ji dingo, nesikabinėk,- susiraukiau.
- Ai tiek to,- numojo ranka ir nusisuko nuo manęs. - O, labas,- mirktelėjo kažkokiam nepažįstamam vaikinui.
- Bent jau kažkam linksma,- burbtelėjau.
- Aš nekalta dėl tavo blogos nuotaikos, todėl neprivalau to kęst kartu su tavim,- atšovė man ir vėl atsisuko į nepažįstamą vaikiną, kuris smalsiai nužiūrinėjo Barbę. Jie ėmė šnekučiuotis.
- Varau namo. Kaip matau tu lieki,- dėbtelėjau į Barbę. - Tikiuosi nepasiklysi ir kelią namo rasi pati,- apsisukau ir nuėjau. Nuotaika visai subjuro.
Einant namo, gaunu žinutę nuo Kevino:
"Tai dabar tipo vaidinsim susipykusiais? :D"
Jis dar drįsta man rašyti. Negaliu patikėti. Įsikišu mobilųjį į kišenę. Nesivarginau jam atrašyti. Jis to nevertas. Po kelių minučių ateina dar vienas jo SMS:
"Tu rimtai pyksti? Jei taip, tai sorry."
Eiti namo nebenorėjau, tad nuėjau į savo mėgiamą vietelę nuo kurios atsiveria pasakiškas vaizdas. Niekas nuo paskutinio apsilankymo nepasikeitė. Tas pats suolelis, tie patys medžiai, tie patys namai... Prisėdau ant suolelio ir užsimerkiau. Ėmiau svajoti apie Lietuvą. Kaip būtų gera grįžti atgal, stipriai apkabinti brolį ir pasakyti kaip aš beprotiškai jo pasiilgau. Liko dar keturi kančios mėnesiai. Tada grįšiu ten, kur ir turėjau pasilikti. Praėjo maždaug valanda. Nutariau grįžti namo, kol Ričardas nepradėjo skambinti ir klausinėti, kur esu. Atsistojusi palengva ėmiau eiti link namų, tačiau priešakyje, paėjusi kelius žingsnius, pamačiau artėjantį Kevino siluetą. Apsisukau ir paspartinusi žingsnį ėmiau eiti į priešingą pusę. Jis taip pat paspartino žingsnį ir ėmė eiti paskui. Pradėjau bėgti.
- Dovile, palauk,- šūktelėjo Kevinas.
Neklausiau jo. Jis ėmė vytis ir deja, buvo greitesnis nei aš, todėl pagavo mane.
- Dovile, paklausyk,- sugriebęs mane už pečių, atsuko į save.
- Ne, pakaks,- nusipurčiau jo rankas. - Man jau atsibodo tos visos tavo nesąmonės. Gana!
- Prašau,- maldavo jis.
- Ko tu dar nori? Manau, kad viską aiškiai man pasakei toje kavinėje. Atėjai visko patikslinti?
- Gali manęs paklausyti? - neištvėrė jis.
- Aš nesuprantu kam tu dar gaišti laiką su manim? Kokia iš to prasmė? - skėstelėjau rankom.
- Žinau, kad kartais elgiuosi kaip tikras mulkis.
- Taikliai pastebėta,- pritariau jam. Jis nekreipė dėmesio į mano replikas ir tęsė toliau.
- Žinau ir tai, kad ne kartą tave nuvyliau, todėl siaubingai dėl to gailiuosi ir maldauju, atleisk man,- žvelgė savo žaviom šokoladinėm akim į mane, tačiau tai manęs neįtikino.
- Juk aš aiškiai pasakiau, kad trečio karto nebus. Kevinai, aš ne kvailė ir durnės vietoje nebūsiu.
- Aš tikrai nenoriu tavęs skaudinti.
- Nenori, tačiau pažeminai viešai prieš visus. Nieko sau,- myniau ant nuoskaudos.
- Žinau,- tyliai sušnabždėjo. - Dėl to jaučiuosi dar didesnis mulkis. Bet tu neįsivaizduoji kaip aš dėl to gailiuosi. Tavo toks abejingumas žudo mane. Prašau, būkim vėl kartu.
- Sprendžiant iš tavo kalbų gali pamanyti, jog draugavome rimtai,- dėbtelėjau į jį. - Be to, koks tikslas mums toliau apsimetinėti? Džastinas jau pamatė, kad mane nukabinai, tad kokia prasmė toliau vaidinti?
- Nes tu man rūpi,- žengė žingsnį arčiau manęs, o aš automatiškai žengiau žingsnį atgal.
- Liaukis. Tai darosi nebe juokinga,- žvelgiau į jo veidą ir bandžiau kažką išskaityti, tačiau jo meilus žvilgsnis nieko gero nežadėjo.
- O tau atrodo, kad juokaučiau?
- Tu kažko gėrei?
Jis papurtė galvą ir bandė žengti dar vieną žingsnį link manęs. Norėjau trauktis, bet nebebuvo kur. Atsirėmiau į medį. Bėgti beprasmiška, nes jis vis tiek mane pavytų, tad teks kęsti jo nesąmones. Kevinas žengė dar viena žingsnį link manęs ir paėmęs mano dešinę ranką, pridėjo sau prie širdies.
- Jauti kaip plaka mano širdis? - žvelgė man į akis.
- Tai tikrai labai įspūdinga. Gal ir suveiktų su kokia kita mergina, bet tik ne su manimi. Vertinu tavo pastangas, bet gal nereikėjo tiek vargti,- atitraukiau ranką.
- Kada tu suprasi, jog aš neapsimetinėju? Aš tau noriu pasakyti, jog...
- Ne,- nutraukiau jį. - Tu to nesakysi,- griežtai pažvelgiau į jį.
- Aš tave myliu,- vis tiek ištarė tuos tris prakeiktus žodžius.
- Tu manęs nemyli. Nesakyk man to,- nusisukau nuo jo ir užsimerkiau lyg siekdama nusikratyt klaikaus košmaro.
- Aš nekaltas, kad tu nenori to išgirsti.
- Prašau, liaukis,- tyliai pasakiau. Tai buvo panašu į maldavimą.
- Negaliu,- apkabino mane iš nugaros per pečius.
- Neapsunkink visko dar labiau,- pasitraukiau nuo jo.
- Aš pavargau apsimetinėti ir noriu būti tau daugiau nei draugas.
- Susimildamas, baik,- susinervinusi atsisukau į jį. - Po keturių mėnesių aš išvažiuoju ir tikrai čia nebegrįšiu. Girdi? NE GRĮ ŠIU,- išskiemenavau jam.
- Aš vyksiu kartu,- pasišovė jis.
- Ne, nevyksi.
- Kodėl? - susiraukė.
- Tam yra daugybė priežasčių. Pirma, tu gyveni čia. Čia yra tavo tėvai ir giminės. Negali jų palikti. Antra, tu manęs nemyli, tik dabar paistai nesąmones. Ir trečia, tu net nemoki lietuvių kalbos.
- Dėl antro teiginio tu smarkiai klysti, o visa kita yra ne svarbu.
- Tai pasakyk man nors vieną logišką priežastį, kodėl tu būtent šiandien supratai, kad neva mane myli? - įdėmiai žiūrėjau į jį.
- Tai supratau tikrai ne vakar ir ne šiandien.
- O tai kada? - šįkart nustebau.
- Nežinau,- gūžtelėjo pečiais. - Manau, kad per tą vakarėlį, kai pamačiau kaip nuostabiai tada atrodei,- nužvelgė mane. - Arba kai pamačiau Maiklą tave apsikabinusį ant virtuvės stalo. Meilė manyje pažadino pavydo jausmą, todėl ir primušiau Neitaną vien todėl, kad drįso tave paliesti.
Mano kūnas tartum sumedėjo, o gerklėje užstrigo didžiulis gumulas. Nemėgau meilės prisipažinimų, ypač kai jie buvo tik vienpusiai. Tai priversdavo mane pasijusti kalta, kaip ir šįkart. O juk galėjau viso to išvengti, jeigu būčiau tik atsisakius jam padėti... Eilinį kartą per savo egoizmą priverčiu kentėti kitus. Viskas ir vėl kartojasi, tik šįkart su kitais veikėjais. Kodėl likimas šitaip žiauriai šaiposi iš manęs? Be jėgų atsisėdu ant žemės ir atsiremiu į medį. Susiimu už galvos ir pradedu nervingai linguoti.
- Kevinai, atleisk, bet... aš nežinau ką tau reikėtų pasakyti,- buvau visiškai išmušta iš vėžių.
- Tau nieko ir nereikia sakyti. Tiesiog būk su manimi,- atsisėdo prie manęs ir pirštų galiukais kilstelėjo mano smakrą.
Kol vis dar apstulbusi žiūrėjau į jį, jis mane pabučiavo. Suvokusi ką jis daro, greit atstūmiau jį ir žaibišku greitumu pašokau ant kojų.
- Ką tu darai? - paklaikusiu žvilgsniu žiūrėjau į jį.
- Maniau, kad ir tu to nori,- nevykusiai teisinosi.
- Tai pats kvailiausias pasiteisinimas, kokį tik esu girdėjusi,- apsisukau ir pradėjau eiti.
- Prašau, neišeik. Nepalik manęs. Man tavęs reikia. Jei nenori būti mano mergina, tebūnie... Tada būkim nors draugai,- giliai atsiduso.
Sustojau, bet neatsisukau.
- Tai bus tik dar blogiau tau,Kevinai. Taip ir maniau, jog nereikėjo pradėt šio žaidimo,-papurčiau galvą.- Visada viskas baigiasi panašia linkme. Manau, kad bus geriau jei nebesimatysim.
- Manau, kad aš sugebėsiu tai ištverti. Tai bus jau mano problemos. Tai draugai? - ištiesė ranką.
Atsisukau.
- Draugai,- šyptelėjau ir priėjusi paspaudžiau jo ranką.
- Tai puiku,- prisitraukė mane prie savęs.
- Kevinai,- sužaibavau akim.
- Taigi juokauju,- nusijuokė ir paleido mane.
- Tie tavo juokai kartais atrodo labai rimti,- pasiskundžiau.
- Aš nekaltas, kad tu jų nesupranti,- plačiai išsišiepė.
Pavarčiau akis.
- Tai ką veikiam? Gal pasiimam tą popierinę Barbę ir einam kur nors,- pasiūlė.
- O nuo kada ji tau pradėjo patikti?- kilstelėjau antakį.
- Aš nesakiau, kad ji man patinka, tiesiog taikausi prie tavęs.
- Nuo kada tapai tokiu prisitaikančiu? - įgėliau jam. Po to supratau, kad nereikėjo prasižioti.
- Gal tada, kai įsimylėjau tave,- ramiai atsakė, lyg tai būtų paprastas dalykas.
- Kevinai, aš...
- Dovile, paklausyk,- nutraukė mane. - Prižadėk, kad nesistengsi visko daryti taip, kad būtų geriau tik man,- skvarbiom akim žiūrėjo į mane. - Jeigu pradėsi apgalvot kiekvieną sakinį prieš man ką nors pasakant, būsiu priverstas su tavim nebesimatyti. Įsivaizduok, kad aš tau nieko nesakiau.
- Tai ne taip paprasta, kaip kad tau atrodo,- pašnairavau į jį. - Ne kiekvieną dieną išgirsi meilės prisipažinimą,- leptelėjau. Po to prikandau lūpą, prisiminusi kad ir vėl galėjau jį įžeisti.
- Tu ir vėl tai darai,- apkaltino mane.
- Nu kad man kitaip neišeina,- skėstelėjau rankom.
- Teks priprast. Ei, davai, einam, paerzinsim tą popieriaus karalienę,- išsišiepė.
- Nemanau, kad tai geras sumanymas. Mes susipykom.
- O čia tai nustebinai,- nusijuokė. - Dėl ko susipykot? Nepasidalinot bernais? - vėl nusijuokė.
- Tipo pagal tave galima pyktis tik dėl bernų,- pavarčiau akis.
- Na kitos logiškos priežasties nesugalvoju. Jūs juk neišskiriamos,- tebesišypsojo jis.
- Visada būna pirmas kartas,- burbtelėjau.
- Nemėgink raukytis, o kitaip aš supyksiu,- nustatė piktą mimiką.
Nejučia nusišypsojau. Jis visada sugebėdavo pakelti man nuotaiką. Kažkodėl įsispoksojau į jo veidą.
- Kas? - nesuprato jis, bet vis tiek šypsojosi.
- Ar žinojai, kad tu esi tiesiog nuostabus?- pripuoliau prie jo ir stipriai apkabinau.
- O kas čia dabar? Tau gal meilės trūkumas? - nusijuokė.
- Ne, tiesiog džiaugiuosi, kad turiu tokį nerealų draugą kaip tu,- šiek tiek atsitraukiau nuo jo, kad matyčiau veidą.
- Na, žinojau, kad esu fainas ir visa kita, bet kad ant tiek, tai nežinojau,- toliau maivėsi.
- O dar sako, kad aš pamaiva,- stengiausi nesusijuokti iš jo grimasų.
- O tai tipo būtų geriau jeigu stovėčiau susiraukęs kaip matematikos mokytoja? - prunkštelėjo.
- Oi ne, geriau lik, koks esi,- nusijuokiau.
Kevinas su kvaila šypsena veide ėmė spoksot į mane.
- Ko taip spoksai? - nusijuokiau iš jo smailo.
- Tiesiog pagalvojau, kad man su tavimi visada taip gera, kaip su nieku kitu,-šyptelėjo.
Mano šypsena akimirksniu išgaravo. Šis jo pasakymas buvo skirtas tikrai ne paprastai draugei.
- Pastaruoju metu dažnai tai kartoji,-priminiau jam ir atsukau nugarą.
Susikišau rankas į striukės kišenes ir ėmiau dairytis namų pusėn. Kevinas pasekė mano žvilgsnį. Kažkodėl po šio prisipažinimo mes nebegalėjome taip linksmai kalbėtis kaip anksčiau. Tarp mūsų atsirado lyg nematoma siena, kurios dėka atsiribojome vienas nuo kito. Kodėl mes negalėjome būti paprasčiausi draugai? Negi tiek daug prašiau? Būtinai jis turėjo mane įsimylėt ir viską sugadint? Mūsų bendravimas jau niekada nebebus toks kaip anksčiau. Dabar aš tartum įspausta į rėmus, kai turiu pasverti kiekvieną žodį, nenorint savo kandžiu humoro jausmu įžeisti jo. Daugiau niekada negalėsiu atsiverti iki galo, nes nuo to kentės tik jis. Nemėgstu veidmainiauti prieš draugus, tačiau šįkart tai neišvengiama...
- Tave gal palydėti namo? - lyg atspėjo mano mintis.
- Jei nesunku būčiau labai dėkinga,- su šypsena atsisukau į Keviną.
- Taigi mano pareiga tai daryti,- išsišiepė.
Dėbtelėjau į jį.
- Žinau, žinau, kad mano nuvalkioti įpročiai tave nervina,- dar plačiau išsišiepė Kevinas.
- Ne tas žodis,- susiraukiau.
- Žinai, dabar man iškilo vienas klausimas.
- Koks?
- O mes čia tipo susitaikėm? Ir toliau vaidinsim porą?
- Na...Nežinau,- dvejojau. - Jeigu tau nuo to geriau, galim vaidinti.
- Ką mes susitarėm?- bandė nutaisyt piktą veido išraišką.
- Oi atleisk, dabar aš tave nervinu,- išsišiepiau. - Žinai, gerai pagalvojus, dar norėčiau pabūti tavo mergina,- toliau erzinau jį.
- Žinau, kad tai darai tik dėl manęs, o ne todėl, kad to nori,- bandė vaidint aiškiaregį.
- Ne, man rimtai patinka būti tavo mergina,- šįkart pasakiau nuoširdžiai. - Geresnio vaikino už tave net negalėčiau įsivaizduoti. Visos merginos svajoja apie tokį vaikiną kaip tu.
- Visos, išskyrus tave,- stengėsi išspaust šypseną.
- Kevinai, jei tik galėčiau tikrai pasirinkčiau tave,- užtikrinau jį,- bet širdžiai juk neįsakysi. Be to, tu esi vertas daug geresnės merginos nei aš. Pamatysi, vieną dieną sutiksi tokią.
- Man kitos nereikia. Už tave geresnės, negalėčiau įsivaizduoti.
- Taip tik dabar atrodo. Patikėk, mano praeitis netviska auksu. Joje pilna juodų skylių apie kurias tau geriau net nežinoti,- šyptelėjau. - Nesakau, kad aš gailiuosi tais blogais darbais,anaiptol. Tiesiog nenoriu, kad pasibaisėtum manim kol esu čia. Vieną dieną gal ir papasakosiu apie juos.
- Nemanau, kad tie darbai jau tokie blogi kaip, kad sakai. Taip tik mėgini atsiriboti nuo manęs,- papurtė galvą.
- Kevinai, tu daug ko apie mane nežinai, o sužinojęs apie tuos darbelius tikrai manęs nepagirtum. Šis kerštas su Džastinu buvo niekai palyginus su tais keršto planais, kuriuos rezgiau Lietuvoje. Aš nemelavau tau kalbėdama apie savo didelę patirtį.
- Iš tavo kalbų gali pagalvot, kad esi kokia žmogžudė,- nusijuokė.
Nieko neatsakiau, tik nusišypsojau. Jo spėjimas buvo visai netoli...
- Eime namo,- įsikibau jam į parankę.
Kevinas keistai į mane pažiūrėjo.
- Dabar viską darysime senamadiškai,- išsišiepiau.
- Iš kur šitoks užsidegimas?- išsišiepė.
- Bandau taikytis prie tavęs,- pacitavau jo žodžius.

Neskubėdami bei juokaudami pasiekėme mano namus. Atsisukau į jį.
- Aš tikriausiai jau eisiu,- pirštų galiukais palietė mano veidą Kevinas.
- Kevinai, aš jaučiuosi nejaukiai,- nudelbiau akis.
- Oi, atleisk,- akimirksniu atitraukė rankas. - Tiesiog negaliu susivaldyti.
- Nieko tokio. Suprantu tave,- vėl pakėliau akis į jį.
- Tai susitiksim galbūt rytoj,- bandė nutaisyti linksmą veido išraišką, tačiau po ta linksma kauke mačiau Kevino skausmą.
- Būtinai,-prižadėjau jam.
Trumpa pauzė.
- Kevinai, neįsivaizduoju, ką aš daryčiau be tavęs. Tu vienintelis manim rūpinaisi ir elgeisi kaip tikras draugas tada, kai man buvo sunku. Tu neįsivaizduoji kaip aš tau dėkinga. Aš to tikrai niekada nepamiršiu,- apkabinau jį.
- Gaila, kad tik kaip draugas,- greitai atsitraukė ir apsisukęs nuėjo.
Nenorėjau jo skaudinti, tačiau nesuvokiau kaip man reiktų elgtis, neužgaunant jo jausmų. Nusiminusi įžengiau į namus. Nekenčiau pati savęs. Aš tik skaudinu gerus žmones. Iš pradžių Edviną, o dabar ir Keviną...
- O, tai pagaliau grįžai,- tarpdury stovėjo sunėrusi rankas Barbė. - Negaliu patikėti, kad nepraėjo nė pora valandų, o tu jau vėl glėbesčiuojiesi su Kevinu. Kaip apgailėtina,- pavartė akis.
- Ne tau mane teisti. Pasižiūrėk į save. Pati kaip koks šuo sekioji Hariui iš paskos,- pagauta įsiūčio išrėžiau jai. Po to pasigailėjau tuo.
- Vis dėlto gerai apie mane galvoji,- ironizavo ir stengėsi nutaisyti ramią veido išraišką.
- Toma, paklausyk,- bandžiau taikytis.
- Manau, kad jau prisiklausiau užtektinai, ačiū. Išgirdus tavo nuomonę, man tikrai palengvėjo,- apsisuko ir ėmė eiti. Sunkiai atsidusau. Kai ji pikta, su ja kalbėtis beprasmiška.
- Bene pagaliau susipykot,- su pergalinga šypsena iš už kampo išlindo Džeinė.
- Traukis iš kelio, kvaiša,- praeidama stipriai ją pastūmė Barbė ir Džeinė tėškėsi į sieną.
Negalėjau nuslėpti šypsenos.
- Nosies netyčia nesusilaužei? - pasišaipiau iš Džeinės ir patraukiau į savo kambarį.

***
Tuo metu sode Barbė lėtai suposi ant dvivietės sūpuoklės ir rimtai mąstė apie šiandieną. Per gilias mintis ji net nepastebėjo kaip Haris priėjo prie jos.
- Galima? - žvilgsniu parodė į laisvą vietą. Barbė krūptelėjo ir nustebusi pakėlė akis į jį. Tačiau nuostabą greit pakeitė atšiaurus žvilgsnis.
- Ne,- atšovė ji ir toliau suposi, apsimesdama, jog jo nemato.
- Galim pasikalbėti? - Staiga Haris įrėmė rankas Barbei į šlaunis.
Barbės kūnu perbėgo malonūs šiurpuliukai. Jai patiko, jog Haris ją liečia, tačiau ji ir toliau nutarė vaidint supykusią. Juk bernam tokios patinka labiau, nei lengvai prieinamos.
- Trauk nagus,- sužaibavo akimis Barbė ir mintyse maldavo, jog jis jos nepaklausytų.
Tačiau Barbės nusivylimui jis padarė, ką lieptas ir atsisėdo šalia jos.
- Tai ko nori? - net neatsisukusi į jį paklausė.
- Norėjau atsiprašyti,- tyliai pasakė, lyg nenorėdamas, kad kas nors išgirstų.
- Tu? Atsiprašyti? Nejuokink,- nenatūraliai nusijuokė Barbė.
- Aš rimtai. Pasielgiau negražiai tave užsipuldamas, juolab kai tu buvai visai dėl to nekalta.
- Tau tipo sąžinė prabilo ar ką?- pašaipiai nužvelgė Harį Barbė.
- O kas jei ir taip,- pažvelgė savo dieviškom akim, kurios prikaustė ir Barbės Žvilgsnį. Ji negalėjo atplėšti akių nuo jo tobulo veido, o lūpos taip ir prašėsi pačios pabučiuojamos. Akimirką ji dvejojo, bet galiausiai Barbė pagauta impulso lenkėsi jį pabučiuoti....

Like! 23