Atsiprašau dėl ilgo nerašymo, bet dabar užgriuvo sesija tai rašyti kaip ir nėra kada :)
Įkeliu 3-ąją dalį. Tikiuosi, jog patiks.
Pagarbiai, devilgirl ;)
Akimirką jie įsistebeilijo vienas į kitą ir tada Amanda lėtai palinko į priekį ties Justu, uždėdama rankas jam iš šonų. Justui tai patiko. Matėsi iš jo akinančios šypsenos.
-Tiesiog atstok nuo manęs, aišku? Man nereikia tokių draugų kaip tu. Įsikalk tai į savo buką makaulę,- atsitiesė ir vėl ramiai atsisėdo į savo vietą.
Nuskambėjo skambutis į pamoką.
-Jei šitaip bandai atsiriboti nuo manęs, tai tau nieko neišdegs,- išsišiepė.
-Nenustebinai. Taip ir maniau, kad tau nedaeis.- pavartė akis.
-Man patinka tavo sarkazmas,- pasiėmė iš penalo Amandos parkerį ir kažką pakeverzojo jos sąsiuvinio gale.
Amanda piktai dėbtelėjo į jį. Ji nemėgo kai kas nors paišinėdavo jos sąsiuvinyje. Tai ją tiesiog nervindavo, tačiau ji kentėjo sukandus dantis ir nieko jam nebesakė, kad neišvystytų dar vieno beprasmiško pokalbio.
-Čia jei apsigalvotum,- padavė jai jos sąsiuvinį.
Amanda prunkštelėjo.
-Kažin ar taip bus.
-Aš žinau, kad tu dar pakeisi savo nuomonę apie mano mąstymą,- vis dar šypsojosi Justas.
-Gal, kai ištirps ledynai,- mergina nuobodžiaudama vartė pieštuką savo rankoje.
-Aš manau, kad tai įvyks daug greičiau,- mirktelėjo ir apsisukęs nuėjo atgal prie savo suolo.
-Savimyla,- burbtelėjo jam pavymui ir smalsumo vedama atsivertė sąsiuvinio galą. Justas įdėmiai ją stebėjo iš savo suolo. Sąsiuvinio lape puikavosi gražia rašysena išraitytas Justo vardas bei devynių skaitmenų numeris. Amanda be emocijų pakėlė galvą ir akimis susirado Justo suolą. Jis jai plačiai šypsojosi. Mergina pyktelėjusi nusuko akis.
-Justai ir į ką ten taip įtemptai žiūri? Lenta ne toj pusėj,- pasiekė jį mokytojos balsas. Jis negirdėjo kaip ji įėjo į klasę.
-Atsiprašau,- greitu judesiu atsisuko į lentą.
-Gerai. Pradėsim pamoką. Tikiuosi paskaitėt apie DNR replikaciją. Tuoj patikrinsim,- mokytoja patenkinta atsisėdo ir atsivertusi dienyną akimis permetė mokinių pavardes. – Taigi atsakinėti eina,- jau žiojosi sakyti pasmerktojo pavardę, tačiau klasę perskrodė plėšiamo lapo garsas. Visi sužiuro į Amandą. Mergina pakėlė akis nuo savo suolo ir lėtai apsidairė. Tada išmetė nekaltą šypseną, nes į ją spoksojo beveik visa klasė.
-Amanda, ką čia sugalvojai? – pasipiktino mokytoja, nes Amanda sugadino jos inkviziciją.
-Tiesiog reikia išmesti šiukšles,- dar porą kartų perplėšė lapą, išplėštą iš sąsiuvinio galo, ir atsistojusi nuėjo prie šiukšlinės, kuri buvo prie mokytojos stalo.
Amanda niekada nesišakodavo prieš mokytojus ir nesistengdavo atkreipti kitų dėmesio. Tačiau šįkart padarė išimtį. Mokytoja buvo pasibaisėjusi šitokiu elgesiu.
Mergina jau buvo beeinanti atgal į savo vietą, kai ją sustabdė mokytojos balsas.
-Tai jeigu jau atėjai iki čia tai ir pasakyk, kas yra DNR replikacija,- su pasimėgavimu žiūrėjo į Amandą tikėdamasi, kad ji susikirs. Tačiau Amanda nė kiek nepasimetė.
-DNR replikacija - tai chromosomos padvigubėjimas kai susidaro dvi tapačios dukterinės ląstelės,- greitai pateikė atsakymą ir nusišypsojo dirbtine šypsena.
-Gerai, papasakok plačiau,- ėmė kamantinėti, ryškiai susiraukdama dėl teisingo atsakymo.
Maždaug po 15 min. tardymo Amandai leido atsisėsti ir virpančia ranka į dienyną įrašė dešimt. Po to ėmė dėstyt kitą temą. Amandos dėka visi lengviau atsipūtė.
Kitos pamokos praėjo sklandžiai, nes neteko kęsti Justo. Amandos laimei, jie susitikdavo tik per biologiją, todėl visą likusią diena ji jo nebematė.
Iškart po pamokų mergina kaip visada patraukė į darbą. Kadangi darbo buvo mažai, ją paleido anksčiau, tad namo parsirado apie 8 val. vakaro. Tačiau vos tik spėjo įžengt pro duris, išgirdo patėvio riksmus:
-Moterie, sakiau atnešt alaus! Neversk manęs atsistoti.
Amanda neištvėrusi iškart greitais žingsniais patraukė link virtuvės, kur jos mama intensyviai ieškojo alaus šaldytuve.
-Tik nesakyk, kad vėl tam kiaulei pirkai alų,- griežtai žvelgė į motiną.
-Tu nieko nesupranti, Amanda. Jis mums geras,- toliau knisosi šaldytuve.
-Jis geras? Mama, atsipeikėk pagaliau. Jis prageria visus mūsų pinigus, ištisas dienas girtas drybso ant sofos, varinėja tave kaip kokį šunį ir tu drįsti sakyt, kad jis mums geras? – užsiplieskė Amanda. – Taip tu teisi. Aš tikrai tavęs nesuprantu,- papurtė galvą.
-Tu neįsivaizduoji kaip sunku buvo tave auginti po tėvo mirties. Jis mane parėmė morališkai,- atsisuko į ją.
Tačiau Amanda nepasidavė.
-Bet dabar tau jo nebereikia. Juk turi mane. Per jį mes atsidursim gatvėje, kaip tu nesupranti,- vos nešaukė Amanda. Atsikratyk jo, kol dar ne vėlu ir tada mes išbrisim iš skolų liūno.
-Ne viskas taip paprasta,- liūdnai palingavo galva Amandos mama.
-Jeigu tau sunku jo atsikratyti, tai padarysiu aš, nes aš nebežadu klausytis, kaip jis mus žemina,- ryžtingai tarė Amanda.
-Po galais kur mano alus,- vėl pasigirdo riksmas iš saliono.
Amanda nedvejodama visa įniršusi patraukė ten, o motina su skardine alaus patraukė iš paskos, siekdama užkirsti kelią būsimam barniui.
-Kol lojais su savo mergiščia, baigėsi krepšinio varžybos,- užstaugė patėvis, išvydęs jas abi tarpduryje.
-Įdėk daugiau pagarbos mano mamai, padugne,- atsistojo prie sofos Amanda.
-Tu dar man akis draskai? – atsistojo nuo sofos patėvis.
-Daugiau nebeleisiu žeminti nei savęs, nei mamos, supratai?- pakėlė balsą Amanda.
-Dukra, nusiramink. Štai tavo alus, Valdai,- atkišo skardinę Amandos mama.
Jis jau buvo betiesiąs ranką pasiimti skardinės, bet Amanda tyčia rankos mostu numušė ją ir ji išsipylė ant patėvio. Tada patėvis ne juokais įniršo, nes alus jam buvo šventas dalykas. Jis stipriai trenkė Amandai į veidą ir merginos burna akimirksniu prisipildė kraujo. Mergina susiėmė už žando ir paniekos kupinu žvilgsniu žvelgė į patėvį. Motina šoko į vidurį ginti dukros, bet Valdas ją stipriai pastūmė ir ši krisdama trenkėsi galva į sofos atlošą bei neteko sąmonės.
-Ką tu padarei mano motinai?- Amanda ėmė trankyt patėvį kumščiais į nugarą.
-Dar šakojies, snargle?- atsisuko ir trenkė dar vieną stiprų smūgį Amandai. Ši neatlaikiusi pusiausvyros nukrito ant grindų. – Dabar aš tave išauklėsiu, vat dabar tai išauklėsiu,-patėvis ėmė ją talžyti bei spardyti ant grindų. Amanda rankomis užsidengė galvą ir bandė atsistoti, tačiau nesėkmingai, nes patėvis buvo daug stipresnis. Tada mergina pamačiusi ant grindų besivoliojančią pustuštę skardinę, metė patėviui į galvą ir greitai atsistojusi verkdama išbėgo iš buto ieškoti pagalbos pas Tautvydą. Nors kūną velniškai skaudėjo ir buvo sunku kvėpuoti, Amanda vis tiek bėgo kiek įkabindama ir netrukus atsirado Tautvydo laiptinėje prie jo buto. Po kelių skambučių į duris, jas pravėrė pats Tautvydas.
-Dieve. Amanda, tau viskas gerai?- pripuolęs apkabino draugę ir įsivedė vidun.
Amanda neįstengė ištarti jokio žodžio, tik pasikūkčiodama verkė.
-Kas tai padarė? Amanda, pasakyk ir aš jį užmušiu,- gniaužė kumščius Tautvydas.
Amanda tik papurtė galvą.
-Aš jį pažįstu? – toliau tęsė apklausą. – Amanda, pasakyk,- papurtė ją.
-Patėvis,- pagaliau išlemeno ji. – Mano mama. Aš net nežinau ar ji gyva. Kai pabėgau iš buto, ji be sąmonės gulėjo ant grindų,- vėl ėmė kūkčioti. Tautvydas ją apkabino.
Išgirdę verksmą į salioną sugužėjo Tautvydo tėvai.
-Kas nutiko?- susirūpino Tautvydo mama.
-Amandos patėvis ją sumušė ir dar neaišku, ką padarė jos mamai,- pro sukąstus dantis ištarė vaikinas.
-Reik iškviest policiją,- Tautvydo tėtis išskubėjo ieškoti mobilaus.
-Širdele, gal tau išvirti raminamosios arbatos? – prie Amandos pritūpė Tautvydo mama.
-Nereikia,- šaltai ištarė žiūrėdama į vieną tašką.
-Tai gal tave nuvežti į ligoninę?
-Ne. Aš tik noriu pamatyti mamą,- atsistojo ir jau buvo beišeinanti, kai Tautvydas ją sulaikė.
-Niekur neisi. Ten jau tikriausiai bus nuvažiavę policininkai. Šiąnakt pernakvosi čia,- parsitempė ją atgal ir pasodino ant sofos. – Mama, jūs juk neprieštaraujat? – klausiamai pažvelgė į ją.
-Žinoma ne. Tegul būna kiek tik reikia. Juk žinai, kad Amanda mums kaip šeimos narė.
-Ačiū, mama.
-Jei ko prireiks, būsiu virtuvėje,- tarstelėjo ir išėjo.
-Prakeiktas išgama,- murmėjo Amanda. – Jei jis ką nors padarė mano mamai, prisiekiu, aš jį pati savo rankom nugalabysiu,- gniaužė kumščius.
-Pamatysi, viskas bus gerai. Nurimk. Aš čia, su tavim,- glostė Amandos plaukus Tautvydas.
-Ačiū tau, kad esi,- padėjo galvą jam ant peties ir užsimerkė.
-Tam ir reikalingi geriausi draugai,- sumurmėjo jai į plaukus.
-Dar kartą ačiū.
-Dabar tau svarbiausia pailsėti, pamiegok nors šiek tiek.
Suskambo Tautvydo mobilus.
-Š*das,- tyliai susikeikė jis.
-Kas yra? – pramerkė akis Amanda.
-Nieko,- sumurmėjo.
-Kas skambina?
-Ugnė,- susiraukė.
-Tai kodėl neatsiliepi?- nustebo.
-Mes buvom susitarę susitikt, o aš visai pamiršau,- pasikasė pakaušį, nervingai žiūrėdamas į telefono ekraną.
-Tai greičiau atsiliepk ir atsiprašyk jos, kol ji nesupyko,- pakėlė galvą.
-Tai, kad nenoriu aš su ja kalbėt,- numykė. – Eilinį kartą turėsiu klausytis jos isterijos priepuolių,- pavartė akis.
-Tik staigiai atsiliepi ir susitari su ja susitikt, o aš varau namo,- atsistojo nuo sofos.
-Niekur tu neisi,- sugriebė už rankos ir vėl ją pasodino.
-Gerai jau gerai. Tik nereikia agresijos,- keistai dėbtelėjo į jį ir pasitrynė ranką.
-Atsiprašau,- tarstelėjo. – Tiesiog aš įpratęs tavim perdėtai rūpintis ir jaučiuos atsakingas už tave,- rimtai žvelgė į Amandą.
-Kad perdėtai tai pritariu,- pavartė akis.
-Tu niekada apie mane nieko gero nepasakai,- apkaltino ją Tautvydas.
-Bla bla bla. O Ugnė tikrai atkakli,- dėbtelėjo į jo mobilųjį, kuris vis nenustojo skambėt. – Aš jau būčiau seniai numetus ragelį ir užsirovus,- metė užuominą.
-Gerai. Laimėjai,- susinervinęs paėmė mobilųjį. – Klausau,- atsiliepė.
-Tai ko tiek ilgai neatsiliepei? – pasigirdo Ugnės priekaištai.
-Negirdėjau. Telefonas kitam kambary buvo,- melavo.
Amanda nusivylusi papurtė galvą ir nusisuko nuo Tautvydo. Jai nepatikdavo, kai jis meluodavo Ugnei.
-Jau maniau, kad kas nors nutiko,- nutęsė Ugnė.
-Kaip matai aš gyvas ir sveikas,- vis dar suirzęs kalbėjo. – Kas nors dar?
-Tu nieko kartais nepamiršai?- pakeitė temą.
-Sorry nu negalėjau susitikt. Amanda dabar pas mane.
-Kaip visada tau ji svarbesnė už mane,- įsižeidė ji. – Nors SMS galėjai parašyt, kad kaip kvailė nelaukčiau tavęs, bet aišku, tau tai nerūpi.
-Nepradėk, gerai? Amanda ir taip retai pas mane ateina, todėl nesikabinėk. Be to, aš jau atsiprašiau,- nė kiek nesijautė kaltas Tautvydas.
-Kurgi ne. Jūs visur kartu. Galima pagalvot, jog tu su ja draugauji, o ne su manimi. Visada jaučiuos šiukšlės vietoje, nes man nerodai nė pusės dėmesio kiek jai,- užsiplieskė.
-Aš nekaltas, kad ne tu su manim užaugai, tad nemesk man kaltės dėl savo kvailo pavydo. Jei tau neužtenka to mano dėmesio, tai čia ne mano bėdos, nes manau, kad jo skiriu pakankamai,- pavartė akis. Iš vaikino mimikos buvo galima spręsti, jog šis pokalbis jam darosi nuobodus.
-Tautvydai, baik taip kalbėt,- stipriai daužė jam į šoną Amanda, tačiau vaikinas nereagavo ir neketino nusileisti.
-Na, kitko ir negalėjai tikėtis iš tavęs,- Ugnė kalbėjo drebančiu balsu, nes laikėsi iš paskutiniųjų, kad nepravirktų.
-Nepyk, bet Amanda šiuo metu man yra tikrai svarbesnė nei tu,- be skrupulų išrėžė.
-Tada mes nebeturime nieko bendro. Manau, kad mums nebereiktų draugauti, jei aš tau jau tokia nesvarbi,- staiga ištarė Ugnė, tačiau širdyje norėjo, jog jis imtų jai prieštarauti bei atsiprašytų. Tačiau to tikėtis iš Tautvydo būtų kvaila, nes jis niekada nepripažįsta klydęs ir juolab neatsiprašinėja dėl savo elgesio.
-Na, čia tavo sprendimas,- nė kiek dėl to nenusiminė ir padėjo ragelį.
-Koks tu avigalvis,- supyko Amanda.
-Kas tau yra? – nesuprato Tautvydas.
-Tu nors girdėjai kokių baisių dalykų jai prikalbėjai, mulki tu?
-Ne tokių ir baisių,-atsilošė ant sofos.
-Jai turėjo būti skaudu,- vis dar piktai žiūrėjo į jį.
-Pati kalta,- nė kiek dėl to nesijaudino.
-Rytoj pat nueisi pas ją su gėlėm ir atsiprašysi,- primerkė akis Amanda.
-Nu nemanau, kad taip bus. Ji mane kaip ir metė,- nusijuokė.
-Tu nors įsivaizduoji ką padarei? – stipriai trenkė jam į petį.
-Skauda,- susiraukė. – Aš nekaltas, kad jai nepatiko tiesa,- išsišiepęs pasirąžė.
-Tu toks idiotas, negaliu,- skėsčiojo rankom Amanda.
-Pati sakei, kad geriau karti tiesa nei saldus melas,- pagūžčiojo pečiais.
-Bet tik ne šitokia tiesa. Ji tave myli. Kaip tu nesupranti, kad ją labai įskaudinai.
-Kažin ar taip jau myli, jei jau pati metė,- pavartė akis.
-Už tokius žodžius aš tau mažų mažiausiai snukį išdaužyčiau, o tu dar stebies, kad tave metė,- sužaibavo akimis Amanda.
-Gerai, kad aš su tavimi nedraugauju,- ėmė juoktis Tautvydas.
-Būtent, nes su manim taip nepajuokautum,- bedė į jį pirštu. - O tu žiūriu, kad nė kiek neliūdi dėl išsiskyrimo,- metė jam priekaištą.
-Atvirai pasakius net nežinau. Gal ir gerai, kad ji mane metė. Man iš ties jau reikėjo šiek tiek laisvės,- atsigulė ant Amandos kelių. – Dabar bent jau nesijaučiu kaltas, nes ne aš pirmas ją mečiau,- išsišiepė. – Manau, kad anksčiau ar vėliau tai būtų nutikę,- pasvarstė.
-Baik. Man bjauru klausytis,- patraukė savo kojas. - Kalbi kaip sumautas kazanova.
-Gal toks kažkiek ir esu,- pasvarstė. - Man patinka merginų dėmesys, nemeluosiu,- vėl atsisėdo. – Bet aš niekaip nesuprantu vieno dalyko. Kodėl tu taip gini Ugnę? Toks jausmas, lyg jūs būtumėt geriausios draugės,- prunkštelėjo.
-Gal ir nesam geriausios draugės, tačiau taip elgtis su mergina nevalia. Kad ir kokia ji būtų, šito nenusipelnė. Ir per tave tikriausiai ji manęs dabar nekenčia, tad ačiū tau,- supykusi sunėrė rankas.
-Neimk į širdį ir nesureikšmink visko. Ne pasaulio pabaiga gi. Beje, juk pati sakei, kad draugių tau nereikia,- priminė jai.
-Priešų irgi ne,- piktai pažvelgė į jį.
-Nu tik nepradėk ir tu manęs kaltint,- susiraukė.
-Tai, kad negaliu pakęsti kai elgies su merginom šlykščiai, tada ir aš nenorėdama jaučiuos prisidėjus prie tavo bjaurių darbelių,- suraukė kaktą mergina.
-Su tavim tai nesielgiu šlykščiai.
-Įsivaizduok kaip man palengvėjo,- ironizavo. – Atsižvelk į tai, kad aš neatrodau kaip visos normalios merginos ir tikriausiai tai vienintelė priežastis, kodėl aš esu tavo draugė ir nebuvau įtraukta į tavo merginų paradėlį,- pavartė akis.
-Visai ne. Jei jau nešioji laisvus drabužius tai nereiškia, kad tu jau nenormali arba nepatraukli,- stojo ginčytis Tautvydas. – Nors,- įdėmiai ją nužiūrėjo glostydamas pirštais smakrą,- būtų įdomu pamatyti tave be drabužių,- išsišiepė.
-Negaliu patikėti,- įsižeidė Amanda ir pašokusi ant kojų pradėjo eit link durų.
-Amanda, palauk. Aš pajuokavau,- pasivijo ją.
-Tie tavo juokai darosi visai nebejuokingi. Elgiesi taip, kaip ir tie visi bukapročiai savimylos bernai, kurių nekenčiu,- sužaibavo akimis.
-Atsiprašau, man netyčia išsprūdo. Be to, tai galima sakyti buvo komplimentas,- pasvarstė. – Tau reiktų susirasti vaikiną, vat tada nebesibaimintum dėl tokio dalyko, kai vaikinas nurenginėja tave akimis. Tau išties reiktų naujos patirties. Galėčiau pripiršti tau kokį draugą,- rimtai svarstė jis.
Amanda papurtė galvą ir pritūpusi ėmė mautis batus.
-Na tai ir kur dabar susiruošei?- atsisuko į ją.
-Kur kur. Namo. Kurgi daugiau,- piktai atšovė jam.
-Juk sakiau, kad nakvosi pas mane.
-Planai pasikeitė,- atsitiesė mergina.
Tarpdury kaip tyčia išdygo Tautvydo mama.
-Negi išeini?- nustebo. - Aš jau paruošiau vakarienę.
-Deja taip. Ačiū už svetingumą, bet man jau metas,- dirbtinai šyptelėjo Amanda.
-Tai kur tu, vaikeli, dabar taip vėlai eisi? Mamos taigi nėra namie. Nagi, pasilik,- primygtinai įkalbinėjo.
-O tai mano mama ligoninėje? – išpūtė akis Amanda.
-Taip, bet nusiramink. Sakė, kad nieko rimto. Silpnas smegenų sutrenkimas. Bet nakčiai dėl viso pikto paliks ją ligoninėje, o rytoj po tyrimų paleis namo.
-O kaip patėvis? – balso tonas sušiurkštėjo.
-Išvežė į komisariatą. Rytoj turėsi eit duot parodymų, aišku, jei norėsi.
-Aišku. Ačiū, kad pranešėt, bet man tikrai jau laikas,- siekė durų rankenos.
-Būk gera, pasilik vakarienės. Aš specialiai tau ruošiau. Aš galiu įsižeisti ir pagalvoti, kad tau nepatinka mano kulinarija,- vaidino nuliūdusią. Ji visada sugebėdavo paveikti žmones savo naudai.
Amanda minutėlę pasvarstė.
-Na gerai,- nusileido. - Bet pasilieku tik dėl jūsų ir po vakarienės iškart eisiu namo,- įspėjo.
-Puiku,- trindama rankas laiminga patraukė į virtuvę.
Tautvydas išsišiepė.
-O ko tu, mulki, čia šypsais? – susiraukė Amanda nusimaudama batus.
-Man patinka kai tu pyksti,- tebesišypsojo Tautvydas. – Tada atrodai dar gražesnė.
-Kurgi ne. Bandai įsiteikti,- vyptelėjo Amanda praeidama pro jį.
-Gal...,- nutęsė jis eidamas iš paskos. – Bet žinau, kad tai veikia,- pašnibždėjo jai.
-Tavo veidelis prašyte prašosi antausio,- stumtelėjo jį ir atsisėdo už stalo. Tautvydas nieko neatsakęs atsisėdo šalia jos.
Po vakarienės Tautvydas lydėjo Amandą namo, nes jam kaip visada rodėsi, kad kas nors gali ją užpulti. Amanda dar bandė su juo ginčytis, tačiau su Tautvydu tai daryti beprasmiška. Užsispyręs iš prigimties.
-Tai ar beateisi šį savaitgalį pas mane? – paklausė Tautvydas kai jie jau buvo netoli Amandos laiptinės.
-Juk prisižadėjau.
-Pastaruoju metu savo pažadus nelabai tesi,- prikišo jai.
-Jei toliau vystysi šią temą, susipyksim,- suraukė akis mergina.
-Gerai jau gerai,- nepatenkintas numykė ir nusuko žvilgsnį į tolį.
Pasinaudodama tuo, Amanda paėmė rankomis sniego ir metė Tautvydui į veidą.
-Su žiemos viduriu,- nusijuokė ji, kol Tautvydas bandė nusivalyt veidą.
-Dabar tai atsiimsi,- išsišiepė piktdžiugiška šypsena ir ėmė artėti link Amandos. Ši ėmė bėgti, tačiau jis iškart ją pagavo ir apkabinęs iš nugaros nešė link didžiulės sniego pusnies.
-Baik, negrįsk to daryti,- klykė Amanda ir tuo pačiu isteriškai juokėsi.
Kai jie buvo arti sniego pusnies, Amanda pakėlė akis ir tolumoje pamatė Ugnės siluetą.
-Ei, ar ten ne Ugnė?
-Taip ir patikėjau, nenukreipsi mano dėmesio ir neišsisuksi,- vėl nešė ją į pusnį.
-Aš rimtai.
-Aha ir aš,- jau buvo visai prie pusnies.
-Baik,- vėl ėmė juoktis Amanda ir bandė spyriotis, užmiršdama Ugnę.
Tuo metu Ugnė, pasinaudodama proga, ėmė greitu žingsniu artėti link jų. Merginos taikinys buvo Amanda. Ji nutaikė momentą, kai jie abu buvo nusisukę, o tada pribėgusi įstūmė Amandą į pusnį ir kol ji bandė susigaudyt kas ką tik įvyko, stipriai vožė į veidą.
-Ugne, tu visai nesveika? – užrėkė Tautvydas piktai žiūrėdamas į ją.
-Pati kalta,- burbtelėjo ir dar kartą permetusi Amandą paniekos kupinu žvilgsniu, pabėgo.
-Š*das,- susikeikė Amanda ir bandė atsistoti. Tautvydas padavė jai ranką. Ši atsistojusi nepatenkinta ėmė purtytis drabužius.
-Gal gali pasakyti, kas čia ką tik nutiko? –pirštais šluostėsi tekantį kraują iš lūpos.
-Tau viskas gerai? – susirūpino Tautvydas.
-Panašu, kad būtų gerai? – atkišo kruviną pirštą jam.
-Gerai, gerai, patrauk jį,- susiraukė ir patraukė jos ranką.
-Ir sugebėk pataikyt į tą pačią vietą kaip patėvis. Čiuju liks mėlynė,- suraukė akis.
-Ji tikra beprotė,- papurtė galvą Tautvydas.
-Būtent tai turėjau omenyje kalbėdama, jog man nereikia priešų,- pikta dairėsi į šoną lyg tikėdamasi dar kartą pamatyti Ugnę.
-Atsiprašau. Tai tikriausiai per mane,- šyptelėjo jis ir paėmęs sniego gniūžtę pridėjo prie Amandos lūpos.
-Kažin dėl ko gi daugiau,- piktai jį nužvelgė. – Dar jam juokinga,- burbtelėjo.
-Neslėpsiu, jog man malonu, kai dėl manęs pešasi merginos,- išsišiepė.
-Tau panašu, jog aš peščiausi dėl tavęs? – nustūmė jo ranką. – Aš buvau sumušta jeigu ką,- susiraukė mergina.
-Nesiraukyk taip. Žinau, kad nenori manimi dalintis,- nusijuokė ir apkabinęs ją ėmė vestis link laiptinės.
-Svaigsti. Mane užpuolė iš pasalų. Net nespėjau sureaguoti. Taip tikrai jai būtų maža nepasirodę,- toliau bambėjo Amanda.
-Tikiu,- vėl nusijuokė Tautvydas.
-Aš rimtai. Būčiau tai gyvatei parodžius kur jos vieta. Los laimei, gerai, kad spėjo pabėgt, nes už savo veiksmus tikrai būčiau neatsakius,- gniaužė kumščius.
-Vat čia mano mergaitė,- suvėlė jos plaukus.
-Baik,- stumtelėjo Tautvydą. Amanda vis dar buvo pikta dėl patirto fiasko.
-Ko tu taip širsti? – nusijuokė Tautvydas.
-Todėl, jogkai tu prisidirbi turiu kentėti aš. Čia tau turėjo išdaužyti snukį. Aš nė prie ko,- išliejo pyktį ant jo. – Ir taip visada. Tos panos bukos ar ką? – piktai sučiaupė lūpas.
-Tikriausiai joms gaila mano gražaus veidelio,- sukrizeno jis.
-Su mielu noru tau dabar jį išdaužyčiau už jas, kaip tau toks variantas?- prisimerkė.
-Ei, gal nereikia,- iškėlė rankas lyg pasiduodamas. – Taip žiauriai nejuokauk.
-O tau panašu, kad aš juokaučiau?
-Ne, todėl ir baiminuos,- keistai ją nužvelgė.
-Manau bus geriau jei tu jau eisi,- net neatsisuko į jį. Vis dar dairėsi į tolį.
-Tu pyksti ant manęs? – susirūpino.
-Ne, juk tu nė prie ko, kai pavydžios mergos nori mane aptalžyt. Žinai, jau baigiu prie to priprast, bet ačiū, kad paklausei,- ironiškai išsišiepė.
-Amanda, baik,- pyktelėjo Tautvydas.
-Ne, tai tu baik,- šįkart atsisuko į jį. – Negi tu nieko nesupranti? Gal pagaliau laikas surimtėti ir apsistoti ties viena mergina? Aš jau pavargau būt visų tų tavo mergužėlių paniekos objektas. Gal tau tas nesuvokiama, bet aš noriu gyvent ramų gyvenimą be visų tų mergšių, pavydų ir kitų nesąmonių. Man jau bloga nuo to,- išrėkė jam.
-Gal galit tyliau,- išlindo kažkokia moteriškė pro langą. –Kai kas nori miegoti.
-Pati užsičiaupk, nematai, kad užsiėmus,- atrėkė jai Amanda.
-Tuoj iškviesiu policiją,-pagrasino.
-Puiku, kviesk. Tik atsiknisk,- nusisuko nuo jos. Ši nepatenkinta įlindo atgal.
-Amanda aš,- pradėjo sakyt Tautvydas.
-Tautvydai, išeik,- paprašė jo.
-Amanda...
-Tiesiog išeik.
-Ką tai reiškia? – išpūtė akis.
-Manau, kad mums nebereiktų matytis. Taip bus geriau tiek tau, tiek man,- kalbėjo ramiu veidu.
-Amanda, ką tu čia šneki? Juk tu geriausia mano draugė. Aš nesuprantu,- Tautvydas buvo visiškai išmuštas iš vėžių.
-Būtent dėl to. Man pavojinga būti šalia tavęs, kol tu šitaip elgiesi.
-Ir viskas tik dėlto, kad Ugnė tave užsipuolė?- piktai žvelgė į Amandą sunkiai tvardydamasis.
-Tai ne pirmas kartas, pats žinai.
-Amanda, tu man svarbi,- stipriai sugriebė ją už pečių.
-Žinau, todėl man reikėtų šiek tiek atsiriboti nuo tavęs, nes tu tikrai skiri man per daug dėmesio, priešingai nei savo merginoms,- patraukė jo rankas.
-Šneki nesąmones,- nusukonuo jos akis ir piktai sučiaupė lūpas.
-Iki, Tautvydai,- ėmė lipti laiptais. – Ryt nelauk manęs, nes su tavim neisiu,- dar šūktelėjo jam.
-O tai kaip dėl savaitgalio tada? Tu juk prižadėjai,- šūktelėjo jai.
-Planai atšaukiami,- atsisuko į jį.
-Vat būtent apie ką aš kalbėjau,- susinervino jis. - Tu niekada netesi savo pažadų,- bedė į ją pirštu,- Ir dabar matau, koks aš tau nesvarbus, nes tau visada tiesiog nusispjaut ant manęs. Kai tau sunku, tai visada atleki pas mane, bet kai man tavęs reikia, tiesiog palieki pačiu sunkiausiu metu,- išrėkė jai. – Taigi ačiū tau, kad esi tokia nuostabi draugė,- ironiškai pabrėžė paskutinį žodį. Tada stipriai koja paspyrė duris ir išėjęs laukan stipriai jas užtrenkė.
Mergina liko stovėti lyg įbesta. Tautvydas visada pasižymėjo savitvarda ir geranoriškumu, tačiau šįkart Amanda jį tokį matė pirmą kartą. Atsipeikėjusi ji lėtai ėmė lipti laiptais, bet staiga jos žvilgsnis užkliuvo už lango, kuriame pamatė ...
tęsk :)))