27.05.2012
34, Vilnius, Lithuania
Visą naktį nesudėjau bluosto. Vis mąsčiau kodėl ji? Kodėl mano geriausia draugė pateko į tokią situaciją? Už ką? Jau pažadėjau sau, kad Meda už tai atsiims. Tai ji kalta, kad žuvo Lauros tėvai. Niekad jos nepamiršiu. Surasiu ją. Kad ir kur dabar būtų. Mes dar susitiksim. Neabejoju. Galbūt ji vėl grįš, vėl mums pakenkti. Išėjau į balkoną. Atsisėdau ant krėslo ir žiūrėjau į toli. Mąsčiau. Nepastebėjau, kaip užsnūdau.
Aš vakarėlyje. Nežinau, kokiame. Nieko čia nepažįstu. Vis dairausi. Braunuosi pro žmones. Jų čia tiek daug. Atrodo, bėgi, o nėra galo. Reikia dingti iš čia! Ši vieta mane slegia. Per daug žmonių. Silpna. Pagaliau pasiekiu sieną. Bet nematau išėjimo. Siena einu toliau. Aplink. Bet jo nėra! Arba aš jį vis praleidžiu. Nepastebiu. Vėl bėgu. Užkliūnu už stalo ir pargriūnu. Aptemsta akys. Staiga kažkas mane pakelia, suėmęs už rankos. Pakeliu akis. Tai JI. Ta pati, dėl kurios Laura dabar kenčia. Puolu ją. Bet negaliu. Ji per daug stipri. Arba aš per daug silpna. Pasigirsta jos juokas. Šaltas ir galingas.
- Nebijok, mes tikrai dar susitiksime. Gali neabejoti. Tavo gyvenimo klaidos sugriovė mano gyvenimą. Dabar tą patį padarysiu tavo draugei, kad tau skaudėtų. Patikėk. Tai dar tik pradžia. , - tarė ji. Staiga salė ištuštėjo. Likome tik mes.
- Kodėl? , - paklausiau. , - ką aš tau padariau? Paaiškink man! , - jau rėkiau visa gerkle, bet vaizdas blėso.
Pabudau. Rėkiau. Už peties mane purtė Laura.
- Kas tau? Kas atsitiko? , - paklausė.
- Tai ji.. Aš žinau, kad ji dėl visko kalta. Galbūt tu manimi netiki. Vis dar manai, kad tai nelaimingas atsitikimas. Bet aš įsitikinusi, kad tai ji tau pakenkė. , - šnabždėjau. Laura iš karto mane paleido.
- Mes jau apie tai šnekėjom. Neesam visiškai tikros. Prašau, Ema. Nereikia. , - ramiai tarė.
- Paklausyk! , - įtikinėjau ją , - aš sapnavau Medą. Ji kalta. Tikrai ji. Pažadėk, kad daugiau jos neieškosi. Ji melavo, kad išvažiuoja, nes jos mama serga. Ji melavo! Prašau patikėk manim , - maldavau. Laura atsiduso.
- Eime išgerti arbatos. Tau reikia nusiraminti. , - tarė ir nusivedė mane. , - nesuprantu, kodėl tu prieš ją taip nusiteikusi, tačiau jei nori - pažadu pati jos neieškoti. Bet jei ji grįš, viską išsiaiškinsim ir tiesa paaiškės. , - Laura padarė du puodelius arbatos ir pastatė ant stalo. Abi atsisėdom.
- O kaip dėl klubo? , - paklausiau , - tikiuosi nežadi daugiau ten lankytis?
- Pasistengsiu. Dėl tavęs. Ir savęs. Reikia mesti gert, - šyptelėjo ir gurkštelėjo arbatos.
- Ačiū. , - palaimingai jai nusišypsojau. , - vertinu mūsų draugystę ir nenoriu, kad ji iširtų, - nutylėjau apie tai, kad ji vos neiširo, Laurai susidėjus su Meda.
- Aš taip pat nenoriu , - tarė, žvilgtelėjusi į telefoną , - tačiau man reikia eiti. Teta turbūt nerimauja dėl manęs.
- Žinoma , - baigusios arbatą, palydėjau ją iki durų. , - tikiuosi rasi kelią namo? , - nusijuokiau.
- Jeigu ką, skambinsiu tau , - pajuokavo. Apsikabinusios, atsisveikinom. Užsirakinau ir nusprendžiau dar pamiegoti. Nes miegojau tik kelias valandas. Užlipau į antrą aukštą ir šmurkštelėjau į lovą. Beveik miegojau, kai kažkas parašė sms'ą. Nepatenkinta pramerkiau akis ir žvilgtelėjau. Nežinomas numeris.
- Labas! Turbūt jau atspėjai kas rašo : ). Žinai, nesitikėjau, kad taip kovosi dėl draugės. Na, bet nieko, bus dar įdomiau. Duosiu jums dar kiek laiko pasidžiaugti. Greit sugrįšiu. Ak, o jei bandysi apie šią žinutę pranešti Laurai, pakenksiu tavo broliukui. Žinai, jis visai nieko : ). O dar kai taip netoli manęs gyvena.. Na, žodžiu, esmę supratai. Sėkmės! : )
19 views
There are no comments yet.
Leave your comment, start the discussion!