piktute's blog
Ankstus rytas. Saulėtekis. Oras vėsus ir malonus. Jaučiu, lengvą vėją, kuris kedena plaukus. Šypsaus. Praeitą naktį taip ir užmigau ant krėslo. Nesinorėjo nė pajudėti, buvo be galo gera. Nusprendžiau dar keletą minučių pasimėgauti šia akimirka, tačiau tuomet užgriuvo vakarykščiai įvykiai ir nuotaika iškart subjuro. Supratau iš karto - diena jau sugadinta. Norėtųsi ją praleisti, kaip prastą filmo epizodą. Susiraukiau, pramerkiau akis ir atsistojau - per greitai. Ant stalo stovėjęs tuščias vyno butelys dungtelėjo ant žemės ir pabiro į tūkstančius stiklo šukių.
Visą naktį nesudėjau bluosto. Vis mąsčiau kodėl ji? Kodėl mano geriausia draugė pateko į tokią situaciją? Už ką? Jau pažadėjau sau, kad Meda už tai atsiims. Tai ji kalta, kad žuvo Lauros tėvai. Niekad jos nepamiršiu. Surasiu ją. Kad ir kur dabar būtų. Mes dar susitiksim. Neabejoju. Galbūt ji vėl grįš, vėl mums pakenkti. Išėjau į balkoną. Atsisėdau ant krėslo ir žiūrėjau į toli. Mąsčiau. Nepastebėjau, kaip užsnūdau.
Išeinu iš namų ir patraukiu link automobilio, kuris jau laukė. Greit įšokau ir mostelėjau ranka.
Pajutau, kaip mane žadina tylus balsas. Susiraukiau ir nusisukau į kitą pusę. Nenorėjau su niekuom šnekėtis, tenorėjau, kad mane paliktų ramybei. Vis dar jaučiuosi prastai. Kodėl gyvenimas toks negailestingas? Argi žmogus net privatumo nebegali turėti šiam pasauly? Ir kurgi ta teisybė..
- Palik ramybei. Nuo šiol gyvensiu mašinoj,-sumurmėjau.
- Negyvensi,- piktai sušnypštė mama ir išvertė mane iš automobilio.,- man nusibodo tavo nuolatinis atsikalbinėjimas. Gal baigsi vieną dieną? Nemanai, kad ir taip sunkiai gyvenam be tavo tėvo?,- ooo, kažkas naujo. Paprastai ji nešnekėdavo apie mano tėvą. Tiesą sakant, taip niekad ir nesužinojau kas jam nutiko. Piktai debtelėjau į Gabrielą.
- Tai gal jau nusprendei…
Per tą valandą žiauriai nuobodžiavau : pasitikrinau facebook'ą, deja įdomių naujienų nebuvo, tada užkąndau keletą karštų sumuštinių, persirengiau patogiais džinsais ir bliuskute, kol galų gale gavau sms'ą, kad Laurynas jau laukia apačioje. Greit brūkštelėjau tušu ir nubildėjau laiptais į apačią. Užsukau į virtuvę.
Rytas. Primerkiu akis ir pažvelgiu pro langą. Taip, šiandien vėl ta ypatinga diena, kai prieš 10 metų susipažinau su Laurynu. Ir vėl visą dieną praleisim kartu, kaip draugai. Rimtai, taip niekad ir nesusimąsčiau, kad mes niekad rimtų santykiu neturėjom. Net keista. Tačiau esu laiminga, kad turiu tokį draugą. Pašokau iš lovos ir nustriksėjau į vonią. Laiminga pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje : smulkaus sudėjimo, gražių veido bruožų, drovi mergaitė. Bent jau tokią mane mato mama. Paklausit, kodėl? Nes daug ką nutyliu nuo mamos. Mėgstu aš vakarėlius, tačiau nemanau, kad tai patiktų jai. Mes tiesiog skirtingos. Kaip jau turbūt supratai, turiu…