- Fuck,- nusikeikiau. Tada pakėliau galvą ir pastebėjau dar kai ką - cigarečių pelenai buvo pabirę ant stalo, o šalia į mane žvelgė dvi didelės akys. Nusišypsojau.

- Gerai vakar praleidom laiką,ar ne?,- ištariau ir perbraukiu pirštais per Linkolno minkštą kailiuką. Katinas pasitenkindamas sumurkė ir nušoko nuo stalo.

- Palūkėk,sutvarkiusi šį mėšlą, įdėsiu ėst,- tariau ir išėjau ieškoti šluotos. Grįžusi, sušlaviau visą netvarką, išmečiau į šiukšliadėžę ir į katino indelį įdėjau maisto. Atsidusau. Uždariau balkono duris. Nuėjau į virtuvę ir įsipyliau vandens. Ėmiau gurkšnoti. Atsirėmiau į spintelę ir vėl susimąsčiau apie Moniką. Po velnių, kur tu įsivėlei. Griebiau telefoną nuo stalo ir paskambinau Justui. Atsiliepė po pirmo pypsėjimo.

- Jokių žinių?,- klausiu. Gilus atodūsis. Tyla. Suspaudžiu telefoną rankoje.,- sėdu į automobilį. Daugiau nebegaliu laukti rankų sudėjusi.

- Mieloji...,- tarė jis.

- Liaukis. Juk žinai, kokia ji man brangi.,- ištariau.

- O tu svarbi man. Nenoriu, jog tave ištiktų jos likimas,- tvirtai šnekėjo.

- Tai atvažiuok manęs..,- veik sušnabždėjau. Tyla tęsėsi taip ilgai, jog galvojau, kad galbūt Justus manęs nė neišgirdo. Užsimerkiau.

- Lauk manęs ,- tarė ir padėjo ragelį. Drebėdama įsimečiau telefoną ir rankinuką, nuėjau prie spintos ir persirengiau švaria palaidine, švarkeliu bei džinsais. Daug laiko neturėjau, tad apie aprangą labai negalvojau. Prie veidrodžio porą kartų šukomis perbraukiau per plaukus. Bandžiau nusišypsoti, tačiau gavosi tik nevykusi veido išraiška. Buvau tokia susijaudinusi, jog vos galėjau išsivalyti dantis. Viskas. Griebiu rankinuką ir išeinu iš buto. Atidariusi duris kritau tiesiai Justui į glėbį. Jis spėjo mane sugauti. Pajaučiu tvirtą apkabinimą. Nebesinorėjo jo paleisti. Įsikibau į jį ir atgavau pusiausvyrą. Įsikniaubiau į vaikino petį ir bandžiau sulaikyti ašaras. Ir man pavyko. Viduje jaučiausi visiškai sugniuždyta,tačiau emocijų neparodžiau. Tai viena iš mano geriausių savybių - moku nuslėpti savo būseną. Ašarų dabar mažiausiai reikėjo. Turėjau būti stipri dėl draugės. Linktelėjau pati sau. Atsitraukiau nuo Justo.

- Keliaujam,- tariau ir ketinau leistis laiptais žemyn,tačiau jis mane sulaikė.

- Tau viskas gerai?,- paklausė,žiūrėdamas į mane savo mėlynomis akimis. Susirūpinusiomis.

- Ne. Bet bus,- blankiai šyptelėjau,- einam.,- tačiau jis nesijudino. Atsisukau,- kas?,- paklausiau. Jis nulipo porą laiptelių žemiau arčiau manęs ir pabučiavo į lūpas. Iš karto pasijutau geriau ir dingo visa baimė. Jaučiausi saugi. Atsakiau į bučinį, tačiau neilgam.,- prašau, Justai, nesielk taip. Nepakeisi mano nuomonės.

- O aš tikėjausi..,- tarė.

- Aš tikrai noriu padėti,-rimtai patvirtinau. Mačiau, jam to reikia.

- Gerai, -teištarė ir pirmas nužingsniavo prie automobilio. Nusekiau iš paskos.